Daugelis mano, kad pagrindinės nelaimės priežastys yra skurdas, vienatvė ar prasta sveikata. Nors šie veiksniai neabejotinai prisideda prie prastos savijautos, mokslininkai nustatė vieną bruožą, kuris yra bendras beveik visiems chroniškai nelaimingiems žmonėms. Tai – pernelyg didelis mąstymas apie problemas, psichologų vadinamas ruminavimu.

Kas yra ruminavimas ir kodėl jis pavojingas?

Ruminavimas – tai ne tiesiog apmąstymas. Tai nuolatinis ir pasikartojantis neigiamų minčių, jausmų ir problemų “virškinimas“ galvoje, neieškant sprendimo. Protas tarsi įstringa cikle, nuolat sukdamas tuos pačius ratus apie praeities nesėkmes ar ateities baimes. Tai veda ne į problemų sprendimą, o į dar didesnį nerimą ir neviltį.

Psichologinių tyrimų metu paaiškėjo, kad būtent šis mąstymo modelis, o ne išorinės aplinkybės, yra stipriausiai susijęs su ilgalaike prasta psichologine gerove.

Smegenų spąstai: kodėl neigiamą mąstymą matome kituose, bet ne savyje?

Vienas labiausiai neraminančių šio reiškinio aspektų – gebėjimas jį lengvai pastebėti aplinkiniuose, bet ne savyje. Frazes “ji visada mato tik blogiausią“ arba “jis nuolat skundžiasi“ ištariame apie kitus, tačiau retai pritaikome sau. Psichologai tai vadina kognityvine akląja dėme.

Mūsų smegenys turi gynybos mechanizmus, kurie saugo savivertę. Pripažinti, kad patys esame įstrigę neigiamų minčių cikle, yra sunku, nes tai prieštarauja mūsų norui matyti save kaip racionalius ir kontroliuojančius situaciją. Tyrimai rodo, kad žmonės lengvai atpažįsta kitų mąstymo klaidas, pavyzdžiui, katastrofizavimą, bet identiškų modelių savo mąstyme nepastebi.

Kaip smegenys įpranta būti nelaimingos?

Smegenų skenavimo tyrimai atskleidė, kas vyksta neurologiniu lygmeniu. Ruminuojant suaktyvėja smegenų sritys, atsakingos už mąstymą apie save (vadinamasis numatytojo režimo tinklas), o tuo pat metu slopinami centrai, atsakingi už problemų sprendimą ir kognityvinę kontrolę. Žmogus jaučiasi įkalintas savo mintyse – ir tai turi realų fiziologinį pagrindą.

Be to, veikia neuroplastiškumo principas: kuo dažniau smegenys keliauja neigiamų minčių takais, tuo tie takai tampa stipresni ir labiau automatiški. Pesimizmas iš pasirinkimo virsta giliai įsišaknijusiu įpročiu. Emocijų centras (migdolinė liauka) tampa jautresnis grėsmėms, o atlygio centrai silpniau reaguoja į teigiamus dalykus.

Trys žingsniai, padedantys nutraukti minčių ratą

Nors ruminavimas yra galingas įprotis, jį galima pakeisti. Kognityvinės elgesio terapijos specialistai siūlo tris pagrindinius žingsnius, kurie padeda sukurti naujus, pozityvesnius nervinius kelius smegenyse.

  • Pripažinimas. Pirmas ir svarbiausias žingsnis – suprasti, kad pesimistinis požiūris dažnai yra ne objektyvi realybė, o susikurtas mąstymo įprotis. Šis suvokimas atveria galimybę pokyčiams.
  • Stebėjimas. Pradėkite stebėti savo mintis be vertinimo. Tam gali padėti dienoraščio rašymas, kuriame fiksuotumėte pasikartojančias neigiamas temas, arba meditacija. Užduokite sau klausimą: “Ar ši mintis yra faktas, ar tik mano interpretacija?“
  • Pertvarkymas. Pastebėję neigiamą mintį, sąmoningai ją kvestionuokite. Paklauskite savęs: “Kokie įrodymai patvirtina šią mintį? O kokie jai prieštarauja? Ar yra kitoks būdas pažvelgti į šią situaciją?“ Tai padeda nutraukti automatinį ciklą ir ieškoti alternatyvų.

Neuroplastiškumo tyrimai rodo, kad nuosekliai taikant šias technikas, smegenyse per kelias savaites pradeda formuotis nauji nerviniai takai. Tai reikalauja pastangų, tačiau pokyčiai yra pasiekiami.

Turinys sukurtas su DI pagalba